Nori būt graži ožka – kentėk

19 d. (pirmadienis)

Pirmoji rugpjūčio 29 d. “Stiklinis žvėrynas“ repeticija. Žydrūnė apie repeticiją:

„Šiandien Marius atėjo repetuoti „Stiklinį žvėryną“ po 2 metų pertraukos, aš atėjau po 10 dienų nebuvimo teatre ir visa „išsitaškius“ ir nei vienas neturėjom scenarijaus, jis tikėjosi, kad aš tikėjausi, kad Marius atsineš. Tad ilgai rausęsi po teatro papkes, suradome scenarijų „Simultanoje“, kur buvo labiausiai tikėtina, kad jis bus. Iš pradžių pasiskaitėm scenarijų, paskui ėjom repetuoti į sceną, su improvizuotom dekoracijom. Vyno taurės buvo tuščios skardinės, o mano stiklinis vienaragis arkliukas iš pradžių buvo vinis, o paskui yla, ar atsuktuvas didelis. Tuo metu, kai mes romantiškai čiulbėjomės Pečiūra su Vladimiru tarėsi, kur geriau, kokią lempą dėti ir laipiojo ant kopėčių. Paskui repeticijos pabaigoje šiek tiek kalbėjome apie jo personažą. Marius džiaugėsi šia repeticija, nes po 2 metų vėl prisiminė teatrą.“

20 d. (antradienis)

Pirmoji “Iš bičių gyvenimo“ su ožka repeticija.

Meno vadovė Aušra: Petras labai šauniai suvaidino mešką, taip įsijautė į vaidmenį visu gražumu, kaip užriaumojo, o labiausiai mane kaip meno vadovę nustebino, kad teatras turi nuostabią tikrų tikriausią ožką, apsigimusią būti ožka, kaip sumekeno tai nustelbė net muziką.

"Kodėl aš čia?" (fotogr. Inga Dinga)

21 d. (trečiadienis)

Teatre Šventojo rašto skaitymai su kunigu broliu Arūnu Peškaičiu.

Kristina G: labiausiai įsiminė žodžiai „Šviesos visada truputį daugiau nei tamsos“.

Vakare pojūčių spektaklis ‚Kodėl aš čia?“. Pagrindinė aktorė Žydrūnė, žiūrovų tarpe ir italė Karlota, po spektaklio ji dalijasi įspūdžiais,  teturėdama Vilniuje kelias dienas ji džiaugiasi, kad patyrė nepakartojamų įspūdžių.  Dėkojame Deimantei padėjusiai Karlotai suprasti spektaklį ir versti jį į anglų kalbą.

22 d. (ketvirtadienis)

Dieną vyksta pasiruošimas spektakliui „Virtuvės istorija“. Vakare uždaras spektaklis „Kodėl aš čia?“ (pagr, aktorė Kristina G,) skirtas organizacijos komandos tvirtinimui. Keletas žiūrovų atsiliepimų po spektaklio:

„Dėkoju už nesuvaidintus jausmus - Gerda“, „Nepaprasta kelionė į save. Ačiū"

23 d. (penktadienis)

Žydrūnė grįžo iš atostogų kupina naujų jėgų ir energijos. Nuo pat ankstaus ryto ji ir asistentė Irina puolė skambinti į Vilniaus darželius ir Naujojo teatro repertuare pradėjo dygti spektakliai kaip grybai po gero lietaus.

Įdienojus Marija tampa mergaite, meno vadovė Aušra ją moko pinti kasas ir iš jų gaminti ragus ožkai (Kristinai G.). Būsimai ragų savininkei jos vis kartoja: „nori būt graži ožka – kentėk“.

Po pietų prasideda spektaklio vaikams „Virtuvės istorija“ repeticija, ji baigiasi.

Keistenybės salėje "Simultana"

Rugpjūčio 9 d. (penktadienis)

Trys teatro darbuotojai: Svetlana, Petras ir Žydrūnė susikrovė lagaminus, skrynias,  krepšius, dėklus, teatro rekvizitus ir iškeliavo į Marijos mokyklą. 

Tuo metu teatro salėje „Simultana“ susirinko būrelis vyrų (Aleksandras, Darius P., Edmundas ir Vladimiras), jie ilgai rymojo užvertę galvas į lubas ir mąstė. Mąstė mąstė ir pagaliau sumąstė: salės vidury statys stulpą ir ant jo sukabins lempas. Visa bėda, kad niekas neturi tinkamo stulpo.

Rugpjūčio 12 d. (pirmadienis)

Stulpas atsirado, tiksliau vamzdis, ir net ne vienas, o du. Jie atsirado Baltojoje (repeticijų) salėje ir bus panaudoti. Vadybininkai nusprendė, kad juos atnešė Gerasis elfas.

Tuo metu salėje „Simultana“ susirinko moterų būrelis (Aušra, Božena, Marija) su Darium P. priešaky, kurie progai pasitaikius, kad nevyksta repeticijos ėmė ir pakabino kažką didelį ir baltą salės gale. Jiems tą kažką bekabinant pristigo baltų juostų ir visi nutarė važiuot jų nusipirkt. Mariją pakeitė Kristina G. Ir visa virtinė išvažiavo į parduotuvę. Atėję į didelę krautuvę visas ekipažas krypavo paskui Darių ir bandė užuosti baltas juostas. Viskas buvo surasta ir nupirkta. Tuo keistenybės nesibaigė. Jiems žengiant pro A. Jakšto 9 pastato duris iš medžio iššoko Deimantė ir prisidėjo prie moterų ir Dariaus P. būrio kažką kabinančio „Simultanoje“. Kažkas didelis ir baltas su baltomis juostomis buvo sėkmingai pritvirtintas. Pirmieji jį išvysti galės vaikiško spektaklio „Virtuvės istorija“ žiūrovai, bilietai sparčiai tirpsta...

Rugpjūčio 13 d. (antradienis)

Salėje „Simultana“ moterų būrelį vėl pakeitė vyrų būrelis. Jie nusitempė vamzdžius viršun (r tvirtino gręžiojo, sukiojo juos prie lubų... 

Moterys jiems padėti nėjo, o vietoje to Deimantė ir Kristina G. ramiai sau gurkšnojo kavą su svarbiu asmeniu. Prie puodelio kavos buvo aptarinėjami svarbūs dalykai dėl svarbaus spektaklio tamsoje „Kodėl aš čia?“ arba „Why am I here?“ arba „Почему я здесь?“...

Rugpjūčio 14 d. (trečiadienis)

Žvaigždžių lietus I iš spektaklio "Gerumo pasaka" fotogr. A. Dubickas

Šiandien salės „Simultana“ duris pravėrę Irina ir Artūras S. Neteko amo išvydę žvaigždėmis nusėtą salė, greičiausiai naktį vyko žvaigždžių lietus... 

Aušra skaičiavo norinčius ir galinčius vykti į „Gurmanų fiestą 2019“, kurioje Naujasis Teatras rodys dar niekur nematytą spektaklio Iš bičių gyvenimo versiją. 

O rytoj neeilinė diena, visi minėsime Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmes, o taip pat ir mūsų mylimos teatro Šviesos – Svetlanos gimimo dieną. 

3K arba Karšta Kaip Kepykloj

Rugpjūčio 5 d. (pirmadienis)

Asmens ugdymas (koučingas) - štai keletas atsiliepimų:

• „Koučingas man labai daug visko davė, daug atsakymų ir turbūt dar daugiau klausimų „kodėl?" kryptingumą, supratau, kad reikia tikslaus tikslo, kad jį pasiektum, nes jei jis bus betkoks, tai nieko ir neišeis. Susikonkretint ir dirbt ir dirbt ir viskas bus gerai."
• „Koučingas, kas svarbu: aiškiau suformuluoji tikslus, užsibreži juos, vienas kas patinka, kad matai būdus ir priemones tam tikslui pasiekti, aiškėja, kas trukdo pasiekti, matai kurioj vietoj su savim dirbti daugiau reikia, ir visa tai darant su meile sau, kas yra svarbiausia. "
• „Kas yra koučingas? Aš koučingą supratau truputį kitaip, bet buvimas, aš jo gal nepavadinčiau buvimu, aš jo nepavadinčiau tikru koučingu, bet buvimas su Svetlana, tai aš nesitikėjau tikrai, ir esu nustebinta to viso atvirumo, to noro padėti, ir to paprastumo, ir nežinau, kas manyje darosi, tiesiog aš teatre pradėjau visiškai kitaip jaustis, pati aš. Nors dirbu jau daugiau kaip metus, aš visai kitaip pasijutau šito jūsų koučingo pagalba. Aš pasidariau tvirtesnė sau, pati sau pasidariau tvirtesnė, daugiau pasitikėjimo."
• „Labai džiaugiuosi dėl koučingo, nes per koučingą labiau pradėjau suprasti save ir pasaulį, ko aš noriu, ko man reikia iš tikrųjų ir labai patinka namų darbai užduodami, nes pareini namo tai būna pamiršti dar ką nors, tai atsiverti sąsiuvinį pasiskaitai, iš karto prisimeni, ką reikia daryti. Pasirodo reikia daryti, ne tai, kad tik išklausei, bet reikia daryti. Man labai patinka ta veikla, kad mane nukreipia koučingo vadovė į tą sritį ir atrodo suinteresuota, kad man sektųsi, meldžiasi, tas labai jaučiasi, ir aš tikiu, kad galima pasikeisti, va grindis išsiploviau pavyzdžiui, koučingo pagalba, nes jau visai nebuvau plovus nežinau kiek laiko, nors aišku dabar vėl ten viskas, nes šuo šeriasi, nors ne visai tokios pačios, švarios, tik plaukuotos. Tai labai dėkoju savo dėstytojai Svetlanai Šulc, sau dėkoju, kad namų darbus darau. Ir mečiau rūkyti, trys mėnesiai jau turbūt, neužfiksavau datos, tiesiog paleidau, kad niekada nerūkiau."
• „Pasakius vienu žodžiu: asmenybės ugdymas, yra savo asmens ugdymas, tai yra tikslus pasakymas. O tai daryti padeda koučeris, tas, kuris užduoda klausimus, o mūsų pasąmonė yra sąmoninga ir mes jau spendžiam, tiek man duoda jis (koučingas)".

Rugpjūčio 6 d. (antradienis)

Susirinkimų diena, kai džiaugiamės vieni kitais, sveikinam vieni kitus. Šį mėnesį kolegos 5 darbuotojams išreiškė padėką už pagalbą, bendradarbiavimą, štai jie: Deimantė V., Edmundas V., Irina B., Kristina G., Laima Z. Kartu su Meno taryba šauniai pasiruošėm naujam XII-ajam kūrybinės veiklos sezonui, kurio labai laukiam.


Rugpjūčio 7 d. (trečiadinis)

Pojūčių spektaklis tamsoje „Kodėl aš čia?" šį kartą buvo taip karšta, net karščiau nei tada, kai Lietuvoj buvo 30+ laipsnių. Kaip visada žiūrovai išėjo namo itin gerai nusiteikę, pilni įspūdžių.

Šį kartą atostogausiu su savo plieniniu žirgu - Svetlana Šulc

Rugpjūčio 8 d. (ketvirtadienis)

Teatro direktorei ir meno vadovei Svetlanai Šulc  išėjus atostogauti direktorės pareigas laikinai eis Kristina G., o meno vadovės Aušra K. Buvo du viename (arba vienas už du), o dabar bus du dvejuose (arba kiekvienas už save).
Kas mėnesį teatras atidaro kepyklėlę, kurioje yra kepama daugybų „blynų" pamaitinti biurokratus, kas išvertus į lietuvių kalbą reiškia daugybė įvairiausių ataskaitų, dokumentų, žiniaraščių, sąskaitų faktūrų, patvirtintų kopijų, mokėjimų prašymų, procentinių pažymų, pažymų apie priėmimą-atleidimą
ir kitų gaminių su šokoladiniais priedais. Kepyklėlės pagrindinės kepėjos Laima Z., Irina B. ir Vladimiras K.

Teatro užkulisai

Liepos 15 - rugpjūčio 3 d.
Nors ir vasara, pasikeisdami atostogaujame, bis tiek rodome spektaklius ir didiesiems ir mažiesiems žiūrovams. Ir galime pasidžiaugti, kad jų mums tikrai netrūksta. Dirbam, kuriam, gyvenam ir išgyvenam galvodami apie tuos, kurie ateis pas mus. Vieni iš smalsumo, kiti iš gerų rekomendacijų, dar kiti galbūt ko ieškodami ar norintys numalšinti troškulį ir pasisemti iš dvasinio šaltinio...
Per šį laikotarpį žiūrovams buvo "parodyti" spektakliai tamsoje "Kodėl aš čia?" 3 kartus (kartą per savaitę). Stebuklinga, kad šiame spektaklyje beveik visada girdime grojant gyvą muziką: Tomas Juzeliūnas (pianinas, vokalas), Karolis Paulavičius (fleita), Mantas Zemleckas (gitara, vokalas, australietiška dūda, saksofonas, perkusija).
Mūsų mylimas šeimas džiuginome 2 kartus - spektaklis "Iš bičių gyvenimo" ir lėlių spektaklis "Drąsioji Melisa". Vaikai - spontaniškieji žiūrovai, kurie ne žiūri spektaklį, o jį išgyvena: piktinasi, džiaugiasi, bijo, gėrisi, juokiasi, liūdi... kartu su aktoriais žaidžia, dainuoja, šoka... Jie tikriausi mūsų kritikai, nes kai jauti jų nuoširdų aktyvumą, supranti, kad jiems nemeluoji, nes priešingu atveju jie tiesiog nereaguotų. Ir kaip smagu išlydėti šeimas po spektaklių, kai jauti bendrą dvasią, vaikai dalijasi įspūdžiais su tėvais, kitais šeimos nariais ir tokia bendrystė, kad rodos, mes atiduodami save, gauname dar daugiau.
Taip pat buvo parodytas spektaklis suaugusiems "Atleisk man" (naujas sąstatas). Jaudinomės, nes merginoms juk tai premjera. Spektaklis labai paliečiantis moteris, ne viena braukė ašaras, buvo, kad ir juokėsi. Spektaklis apie tai, kaip sunku moteriai susikurti laimę vienai... kad moteris nori žydėti ir kvepėti švelnumu, bet tam turi būti šalia žmogus, kuris ne drąskytų gėlę, o padėtų jai kuo pilniau išsiskleisti kaip motinai, kaip žmonai, kaip asmenybei...
 Džiaugiamės mūsų kamerinės salės atsinaujinimu ir jau 12-ąjį sezoną žiūrovus priimsime labiau teatrinėje aplinkoje. Ačiū visiems geros valios žmonėms, kurie padėjo mus parama, medžiagomis, darbais. Be jūsų pagalbos juk iš tiesų nieko nebūtų. Iš valstybės negauname jokio finansavimo, priešingai nei visos kitos neįgaliųjų organizacijos, kurios kiekvienais metais gauna subsidijas savo veiklai vykdyti iš savivaldybės lėšų. Kad mūsų teatre dirbantys neįgalūs žmonės jaustųsi oriai, dirbantys darbą, už kurį gauna atlygį, įkūrėme socialinę įstaigą tam, kad Užimtumo tarnyba kompensuotų dalį darbo užmokesčio. O juk reikia ir nuomą gana brangiai mokėti ir mokesčius, SODROS įmokas, ir priemones įsigyti spektaklių kūrimui ir t. t. Tai tik jūsų mielieji gerų dosnių širdžių dėka mes ir esame, nes vien tik iš spektaklių tikrai dar nepavyktų išgyventi.
Taip pat mūsų teatre vyksta ir asmeninio ugdymo užsiėmimai (kaučingas), kuriuos veda teatro vadovė Svetlana Šulc. Šiame teatre didžiausia vertybė -Žmogus. Dažnaiusiai į mūsų teatrą ateina žmonės dirbti ir kurti išgyvenę kančią dėl negalios. Kaip žinia, tik 3 darbuotojai mūsų teatre yra sveiki. Visi kiti ar nuo gimimo ar gyvenimo vingiuose prarado didžiąją sveikatos dalį ir dėl to negali lygiaverčiai konkuruoti darbo rinkoje ir jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu, einančiu į darbą ir sugebantį užsidirbti. Juk išlaikytinio pozicija iš ties yra siaubinga, nužmoginanti situacija. Taigi per asmeninio ugdymo užsiėmimuose bandom atrasti save naujai, praplėsti galimybių ribas, nes mes įpratę gyventi senaisiais modeliais, kartais net nebesuvokiame galį gyventi daug daug pilniau.
Taip pat daug juokiamės, kvailiojam ir tuos, kurie nesugeba atsipalaiduoti - bandom atpalaiduoti - švenčiam gimtadienius, einam į parodas, dalyvavom mūsų teatro grimuotojos Žydrūnės Raginytės dukrelės Arielės krikštynose, einam į koncertus, piknikus ir semiam iš pasaulio pilno aruodo, kad atėjus metui galėtumėm kuo daugiau padovanoti atėjusiam į mūsų teatrą žiūrovui.
Ačiū Jums ir už tylias kontempliacijas, Jūsų maldas, drąsinantį žvilgsnį. Kokie stiprūs bebūtumėm, vis tiek esame tik silpni žmonės, kuriems irgi kartais reikia draugo glėbio. Dėkojame Pranciškonų broliui Arūnui Peškaičiui už Jo begalinę toleranciją, atjautą, nenuilstantį rūpesti mūsų teatro dvasiniu klimatu.
Vis dėl to kaip gerai, kad mes esame.