Mūsų teatre, galbūt skirtingai nei kitose įstaigose: pirmadienis yra daug labiau įtemptas ir žmonės labiau pavargę nei penktadienį. Vienam tenka palaikyti ranką ant galvos, nes visas išeigines skaudėjo galvą (tiki, kad mano rankos gydo, nors viskas yra iš Dievo ir nieko nėra iš manęs); kitas nori pasikalbėti apie širdies dalykus ir gauti patarimą (bet juk negaliu patarti niekam kitam, nes gyvenimą matau ne jo akimis) ; dar kitą tenka drąsinti ir guosti dėl šeimos liūdesio, kuris ištiko sunkiai susirgus šeimos nariui (tai geriausiai galiu padaryti malda); dar kitas jaučia psichologinį smurtą, mat per mažai skiriu jam dėmesio (o juk aš norėjau tik duoti kuo daugiau jam laisvės, kad jis jaustųsi kuo geriau, dirbdamas ir kurdamas mūsų teatre).
Iš tiesų, jei aš tai galėčiau padaryti, tai įkurčiau įstaigą, kurioje dirbtų visi be išimties žmonės, turintys negalią, kad galėtų jaustis oriai, o ne išskirtiniais, niekam tikusiais ir dar išlaikytiniais; - ir kad, aišku, nereikėtų siekti jokio rezultato. Nes kad įstaiga gyvuotų - turi būti sukurta pridedamoji vertė, - va čia ir susikerta gailestingumas ir vadovo pareigos. O juk užsienio šalyse daug kur gyvuoja neįgaliųjų teatrai, kuriuos išlaiko valstybė ir ten aš manyčiau kiekvienas žmogus gali iš tikrųjų pasijausti džiaugsmingu KŪRĖJU. Nes žmonės, turintys negalią iš tiesų dažnai turi ir mažesnes galimybes (ištvermė, pajėgumas ir kt.) už sveikuosius. Sunku, labai sunku ir skauda, labai skauda....
Nuotrauka iš Naujojo teatro archyvo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą