Nors ir vasara, pasikeisdami atostogaujame, bis tiek rodome spektaklius ir didiesiems ir mažiesiems žiūrovams. Ir galime pasidžiaugti, kad jų mums tikrai netrūksta. Dirbam, kuriam, gyvenam ir išgyvenam galvodami apie tuos, kurie ateis pas mus. Vieni iš smalsumo, kiti iš gerų rekomendacijų, dar kiti galbūt ko ieškodami ar norintys numalšinti troškulį ir pasisemti iš dvasinio šaltinio... Per šį laikotarpį žiūrovams buvo "parodyti" spektakliai tamsoje "Kodėl aš čia?" 3 kartus (kartą per savaitę). Stebuklinga, kad šiame spektaklyje beveik visada girdime grojant gyvą muziką: Tomas Juzeliūnas (pianinas, vokalas), Karolis Paulavičius (fleita), Mantas Zemleckas (gitara, vokalas, australietiška dūda, saksofonas, perkusija).
Mūsų mylimas šeimas džiuginome 2 kartus - spektaklis "Iš bičių gyvenimo" ir lėlių spektaklis "Drąsioji Melisa". Vaikai - spontaniškieji žiūrovai, kurie ne žiūri spektaklį, o jį išgyvena: piktinasi, džiaugiasi, bijo, gėrisi, juokiasi, liūdi... kartu su aktoriais žaidžia, dainuoja, šoka... Jie tikriausi mūsų kritikai, nes kai jauti jų nuoširdų aktyvumą, supranti, kad jiems nemeluoji, nes priešingu atveju jie tiesiog nereaguotų. Ir kaip smagu išlydėti šeimas po spektaklių, kai jauti bendrą dvasią, vaikai dalijasi įspūdžiais su tėvais, kitais šeimos nariais ir tokia bendrystė, kad rodos, mes atiduodami save, gauname dar daugiau.
Taip pat buvo parodytas spektaklis suaugusiems "Atleisk man" (naujas sąstatas). Jaudinomės, nes merginoms juk tai premjera. Spektaklis labai paliečiantis moteris, ne viena braukė ašaras, buvo, kad ir juokėsi. Spektaklis apie tai, kaip sunku moteriai susikurti laimę vienai... kad moteris nori žydėti ir kvepėti švelnumu, bet tam turi būti šalia žmogus, kuris ne drąskytų gėlę, o padėtų jai kuo pilniau išsiskleisti kaip motinai, kaip žmonai, kaip asmenybei...
Džiaugiamės mūsų kamerinės salės atsinaujinimu ir jau 12-ąjį sezoną žiūrovus priimsime labiau teatrinėje aplinkoje. Ačiū visiems geros valios žmonėms, kurie padėjo mus parama, medžiagomis, darbais. Be jūsų pagalbos juk iš tiesų nieko nebūtų. Iš valstybės negauname jokio finansavimo, priešingai nei visos kitos neįgaliųjų organizacijos, kurios kiekvienais metais gauna subsidijas savo veiklai vykdyti iš savivaldybės lėšų. Kad mūsų teatre dirbantys neįgalūs žmonės jaustųsi oriai, dirbantys darbą, už kurį gauna atlygį, įkūrėme socialinę įstaigą tam, kad Užimtumo tarnyba kompensuotų dalį darbo užmokesčio. O juk reikia ir nuomą gana brangiai mokėti ir mokesčius, SODROS įmokas, ir priemones įsigyti spektaklių kūrimui ir t. t. Tai tik jūsų mielieji gerų dosnių širdžių dėka mes ir esame, nes vien tik iš spektaklių tikrai dar nepavyktų išgyventi.
Taip pat mūsų teatre vyksta ir asmeninio ugdymo užsiėmimai (kaučingas), kuriuos veda teatro vadovė Svetlana Šulc. Šiame teatre didžiausia vertybė -Žmogus. Dažnaiusiai į mūsų teatrą ateina žmonės dirbti ir kurti išgyvenę kančią dėl negalios. Kaip žinia, tik 3 darbuotojai mūsų teatre yra sveiki. Visi kiti ar nuo gimimo ar gyvenimo vingiuose prarado didžiąją sveikatos dalį ir dėl to negali lygiaverčiai konkuruoti darbo rinkoje ir jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu, einančiu į darbą ir sugebantį užsidirbti. Juk išlaikytinio pozicija iš ties yra siaubinga, nužmoginanti situacija. Taigi per asmeninio ugdymo užsiėmimuose bandom atrasti save naujai, praplėsti galimybių ribas, nes mes įpratę gyventi senaisiais modeliais, kartais net nebesuvokiame galį gyventi daug daug pilniau.Taip pat daug juokiamės, kvailiojam ir tuos, kurie nesugeba atsipalaiduoti - bandom atpalaiduoti - švenčiam gimtadienius, einam į parodas, dalyvavom mūsų teatro grimuotojos Žydrūnės Raginytės dukrelės Arielės krikštynose, einam į koncertus, piknikus ir semiam iš pasaulio pilno aruodo, kad atėjus metui galėtumėm kuo daugiau padovanoti atėjusiam į mūsų teatrą žiūrovui.
Ačiū Jums ir už tylias kontempliacijas, Jūsų maldas, drąsinantį žvilgsnį. Kokie stiprūs bebūtumėm, vis tiek esame tik silpni žmonės, kuriems irgi kartais reikia draugo glėbio. Dėkojame Pranciškonų broliui Arūnui Peškaičiui už Jo begalinę toleranciją, atjautą, nenuilstantį rūpesti mūsų teatro dvasiniu klimatu.
Vis dėl to kaip gerai, kad mes esame.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą