2019-11-05
Metų rekordas - salė plyšo nuo žiūrovų antplūdžio. Bandysime susiųti. Buvo susirinkusi pati intelektualiausia Vilniaus publika. Žiūrovai buvo giliai sujaudinti ir net netekę amo. Žiūrovų pagrindinis klausimas buvo - kaip jūs sugalvojot sukurti tokį stebuklą? Mums pasiūlė šį spektaklį pavadinti atviros sielos. Spektaklis prasidėjo dideliais netikėtumais - pirmą kartą žiūrovams paruoštas toks sunkus kliūčių ruožas, kurį turėjo įveikti kiekvienas individualiai ir visiems tai pavyko. Vėliau pritrenkė mus tai, kad jie tiesiog pradėjo bėgioti laiptais nematydami. Vakarykštį spektaklį puikiai atspindi vieno žiūrovo nulipdytas kūrinys - lėktuvėlis. Tai buvo skrydis, kuris nunešė mus į giliausias sielos gelmes, mūsų sielos padanges ir žiūrovai ilgai nenorėjo leistis žemyn. Išėjo su skrydžio jausmu - pakylėti.
Nebijokite pakilti.
2019-11-06
Mūsų rytas prasidėjo naujo vairuotojo debiutu - jis išėjo į Naujojo teatro sceną štai taip. Beieškant darželio buvo apklausinėta pusė Vilniaus praeivių ir keletas Vilniaus autobusų vairuotojų, tikslas pasiektas - po ilgų klajonių darželis surastas! Jėga! Spektaklis parodytas! Mes kieti! Dėka mūsų klajonių, mūsų ausys išgirdo garsisto ūkio dalies vedėjo nuostabų aksominį balsą, kuris mums balso žinute uždainavo: Morkyte, agurkėli, kur jūūūūūūūūūūūūūūūūūūs! Šis rytas padėjo man suvokti, kad kuo daugiau gyvenime yra vingių - už kiekvieno vingio laukia staigi dovana. Ačiū!
Be kita ko šiandien taip pat vyko susirinkimų maratonas: bendras susirinkimas visų darbuotojų, vadybos ir menininkų. Bendrą susirinkimą kompozitorius pradėjo savo sukurtu kūriniu pianinui - ,,Upė“. Taip pat susirinkime buvo daug juoko, dainų ir sveikinimų. Vadybos susirinkime tikslinome repertuarą,12-ojo sezono, ir nutarėm, žiūrovų pageidavimu, rodyti spektaklius ir šeštadienį. Menininkų susirinkimas keistokai, kaip ir pritinka menininkams, baigėsi malda. Amen.
O darbo dienos pabaigoje vyko scenos kalbos užsiėmimai. Visi aktoriukai jau pasiruošę laukė dėstytojos, o ji per kamščius grūmėsi, stumdėsi, skubėjo ir vis dėl to atvyko. Prasidėjo viskas su daug improvizacijos, dėlionėmis ir žaidimais, na žinote - linksmai. O pabaigoje uždavė mums namų darbus ir pareiškė pasauliui, kuriame esame ir mes, - žaiskite, gyvenkite ir būkite laisvi, laisvi bent jau čia. Gyvenime jūs galite būti vienokie, o čia jūs galite būti laisvi. Ir tada jinai pagyrė vieną iš naujokų - Juozapą. Man buvo didelė garbė, nes dirbau su juo kartu poroje. Bet priešistorė tokia - kai buvome gavę užduotį, jis sakė - tu būk pirmas, o aš tave kartosiu. Aš sakau - ne, Juozapai, tu būk pirmas, nes man lengviau pajausti žmogų taip. Man buvo stebuklingas dalykas - paklausiau, ar moki eilėraštį ,,Eglutė skarota, eglutė žalia“? Atsakė, kad ne visą, tik fragmentus. Bet štai tas stebuklas - po visų daromų judesių prisiminė ir pasakė viską teisingai. Žodis žodin. Baigėsi etatiniu dėstytojos klausimu - jeigu turite klausimų - klauskite, o jei ne - neklauskite. Aišku, vienas uždavė, bet dar ne pabaiga. Viena iš porų, aktorė Svetlana ir Kristina, sakė eilėraštį apie du batus - kur viens dingo, viens ieško. Dėstytoja uždavė užduotį - erzinti pagrindinę vedančiąją. Ir dar buvo viena, kurie, žinoma, irgi tą patį eilėraštį pasirinko. Grįžus po visko, ta, kuri erzino savo partnerį, - bato nerado. Gražuolė su vienu batu. Visi pradėjo ieškoti,tik kitaip nei eilėraštyje - su viena akele kiekvienas. Kur tie batai, kur tie batai. O aš žinojau, nes pats ir paslėpiau tą batą. Ieškau kartu su visais - lankstausi, žiūrinėju, padedu. Ir staiga 2 silpniausios akutės palindo po kėde ir surado stebuklingą batelį. Svarbiausia jausti, o ne matyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą